Bitininkystė Lietuvoje

Į regioną prie Baltijos jūros naminės bitės atskrido iš Ispanijos, kai ištirpo paskutinis ledynas – maždaug prieš 6 tūkst. metų. Tuo metu pradėjo augti liepos, tuopos, ir kiti šilumą mėgstantys medžiai, kurie suteikė bitėms namus ir maisto. Lietuviams atėjus į dabartines gyvenamas vietas bitės čia jau gyveno. Seniausi rašytiniai šaltiniai apie bites, medų ir vašką mūsų krašte siekia 13 a. Baltų gentys: prūsai, lietuviai, kuršiai, jau mokėjo duokles medumi bei vašku.

Bitininkystė Lietuvoje visada užėmė svarbią vietą. Tai galima pastebėti ne tik iš tautosakos, ber apie tai liudija ir valstybiniai dokumentai, pvz.: 1501 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras pagal tuo metu veikusius bitininkystės papročius išleido įstatymą, kurį 1529 m. išplėtė ir patvirtino Žygimantas Senasis. 16 a. Lietuvos Statutuose, tvirtintuose Žygimanto Augusto ir Žygimanto Vazos, daug dėmesio skirta bitininkų teisėms: jie reguliavo bitininkų ir bičiulių santykius, sprendė įvairius nesusipratimus, raštu įformino tradicines bitininkystės formas. Už medaus vagystę, drevių naikinimą ar pasisavinimą buvo baudžiama net mirties bausme. Šiandien Lietuvoje bitininkystė apibrėžiama LR bitininkystės įstatymu. Jis nustato bičių laikymo, priežiūros ir panaudojimo žemės ūkio entomofilinių augalų apdulkinimui, bitininkystės produktų gamybos, bičių apsaugos teisinius nuostatus. Piliečiai ir juridiniai asmenys bitynus įrengia jiems priklausančiuose žemės sklypuose arba kitų žemės ar miškų savininkų valdose, laikantis zootechninių ir veterinarinių sanitarinių normų bei bičių priežiūros taisyklių.

biteSenovės lietuviai dėl sudėtingo ir paslaptingo bičių gyvenimo laikė jas šventomis. Bitės turėjo savo globėjus: dievą Babilą ir deivę Austėją, kuri rūpinosi spietimu ir dauginimu. Šventi ir neliečiami buvo ir medžiai, drevės. Juos kirsti buvo didžiulis nusikaltimas. Bitės buvo garbiamos ir dėl to, jog buvo manyta, kad po mirties žmogaus siela apsigyvena bitėje, jai numirus, siela persikelia į kitą bitę. Todėl ir nesakoma, kad bitė ėda – ji valgo, ji ne gaišta, o miršta. Bitininkai buvo itin gerbimi visuomenės žmonės. Dalį gautų produktų – vašką ir medų – jie aukodavo dievams, juk medus ir midus – dievų maistas ir gėrimas.

Bitininkystė priimtina visiems, nes tai nėra reiklus amatas – jai netrukdo nuolatinis darbas. Juk kiekvienas turi keletą laisvų valandų poilsiui, iš kurių vieną gali skirti darbui su bitėmis. Dirbant su jomis atsipalaiduojama, pailsi protas.
Bitininkauti namuose gali ir silpnos sveikatos žmonės, net neįgalieji. Svarbu gerai išmokti bitininkavimo, nes juo bitininkas geriau pažinęs bites, jų gyvenimą ir bitininkavimo darbus, juo didesnį turės pasisekimą ir malonumą darbe. Garsus rusų bitininkas prof. Butlerovas sakė, kad nemokšos bitininko bitės dirba, taip kaip nori pačios, o mokyto, patyrusio – kaip nori jis. Geriausiai sekasi bitininkauti kantriam, tvarkingam, darbščiam, ištvermingam ir, svarbiausia, sugebančiam pamilti bites žmogui. Be meilės šis darbas nesiseks.

Daugelį baugina skausmingas bičių gėlimas, tačiau, susipažinus su bitininkavimo darbais, ši baimė išnyksta. Kai kurie žmonės yra alergiški ir įgėlimas gali baigtis labai liūdnai: įgelta vieta tinsta, skauda galvą, blogiausiu atveju gali ištikti mirtis. Tokiems žmonėms, saugant savo sveikatą, geriau mėgautis jau iškopinėtu medumi, nei pačiam tuo užsiimti. Nealergiškiems, bet turintiems silpną širdį ar kitokį kūno negalavimą, taip pat geriau nebitininkauti. Jeigu organizmas visai sveikas, jis pripranta prie įgėlimų ir vis mažiau ir mažiau skauda ir tinsta.

Bitininkystė, kaip visos kitos ūkio šakos, nuolat tobulėja. Nuo gyvenimo ir mokslo neatsilieka tiktai tas bitininkas, kuris domisi, skaito literatūrą apie bitininkystę, dalyvauja bitininkų suvažiavimuose, domisi kitų nuveiktais darbais ir panaudoja jų patirtį. Tik tada galima turėti turtingą bityną ir draugiškas bites.